Kokios jos ryškios! (arba lūpų dažų istorija)

If I walk outside without lipstick, I feel naked.
(Sofia Vergara)

Dauguma šiuolaikinių moterų neįsivaizduoja savo gyvenimo be lūpdažių tūtelės. Skubant ryte į darbą ar ruošiantis ypatingai progai, ji – nuostabiausias mūsų draugas, padedantis  bet kada atrodyti gaiviai ir išraiškingai. 

Manau, net vyrams lūpdažis – viena iš retų makiažo priemonių, kurią jie atpažįsta. Pati forma, įpakavimas nors ir turi nemažai  variacijų, tačiau keliaujant per šimtmečius išlieka gana panašūs. Atrodo, ką čia daugiau ir galima būtų pasakyti. Bet istorija, o ypač tokių šventų dalykų kaip makiažo istorija, mane visad žavi. Ar įsivaizduojate, kad šis geriausias merginos draugas kažkada buvo daromas iš trintos augmenijos bei vabzdžių, arba tam tikru periodu buvo draudžiamas įvairiose šalyse? Keistoka, ar ne? Pabandykime pakeliauti per šimtmečius ir tūkstantmečius, peržvelgdami LŪPŲ DAŽŲ ISTORIJĄ.

 Tūkstantmečiais ir šimtmečiais atgal...

 

Lūpų ryškinimo pradininkėmis tikriausiai galėtume laikyti Mesopotamijos moteris, kurios 3000 metų prieš Kristaus gimimą smulkintais brangakmeniais ėmė puošti ne tik akis, bet ir lūpas. Vardant grožio rankų darbo lūpų dažams jos naudojo gana toksiškas medžiagas, kas lėmė nemažą mirtingumą apsinuodijus jomis (Et, tos moterys ir jų pasiryžimas dėl grožio!). Vieni dažniausių ingredientų buvo raudonasis molis, geležies oksidas (rūdys), chna, jūros dumbliai, jodo ir bromo manitolis (alkoholio cukraus ir halogeninio junginio mišinys). 

Fatališkoji Kleopatra, tapusi daugelio moteriškumo simboliu bei menininkų mūza, gyvenusi apie 50 metus prieš Kristaus gimimą, tam, kad paryškintų savo lūpas, naudojo traiškytas skruzdėles, kartu su karminu (pigmentas, taip pat gaunamas iš vabzdžių) ir bičių vašku, taip išgaudama sodrios spalvos mišinį, kurį buvo galima ilgai išlaikyti ir tepti ant lūpų. Kas žino, gal tos ryškios išraiškingos lūpos ir buvo priežastis, kodėl ji taip krito Cezariui ar Markui Antonijui į širdį. 

Abu al-Quasim al-Zahrwai, musulmonų Andalūzijos atstovas, žinomas kaip šiuolaikinės chirurgijos tėvas, yra daugumos tyrėjų laikomas sukūręs pirmuosius lūpų dažus, kurie buvo lazdelės formos ir panašiausi į šiuolaikinius mūsų naudojamus produktus. Jis sukūrė  vaško bazę pigmentui, aromatizuodamas ir supresavęs jį į formą. 

  

Artėjant prie naujesnių laikų, ir lūpų dažų technologijai po truputį tobulėjant, populiarūs jie buvo iki pat Viduramžių. Tačiau aukštosios klasės damos viską pakeitė, nusprendusios, kad ryškios lūpos pridera tik žemesnių klasių moterims ir prostitutėms. Tam didžiausią įtaką tikriausiai padarė „ligotos, išbalusios, krištolinės“ moters įvaizdžio išpopuliarėjimas. 

Paklydėlis, nesuprastasis vargšas lūpdažis buvo grąžintas į visuomenę Europoje apie 1560 – uosius metus, valdant Karalienei Elizabeth I, kuri savo grožio procedūrose naudojo itin blyškią veido pudrą, derindama ją su sodriomis raudonomis lūpomis. Ir žinoma, ką naudoja pirmoji dama, privalo naudoti ir visos likusios karalystės moterys, tad lūpdažis vėl tapo geriausiu moterų draugu. Pati karalienė savo kosmetinėje laikė lūpų ryškintoją, pagamintą iš bičių vaško, sumaišyto su trintomis gėlėmis, tokiomis kaip rožės ir palergonijos. 

Keliaujant toliau, iškyla klausimas ar tikrai jau visad " Cherchez la femme“? Nes štai 1770 metais Anglijos Parlamentas, kurį sudarė, žinoma, tik vyrai, priėmė įstatymą, praktiškai draudžiantį bet kokio makiažo naudojimą moterims. Šį sprendimą jie patesino tuo, kad bet koks veido dažymas yra raganų naudojama iliuzija ir tikrovės iškraipymas siekiant suvilioti vedusius vyrus nuo jų žmonų. Tokia tamsybė lėmė tai, kad moterys, pasipriešinusios įstatymui, buvo suimamos, kankinamos ir deginamos. 

Karalienės Viktorijos valdymo laikotarpiu (1837-1901 m.) moterys, norėdamos bent kiek paryškinti lūpas ir priderinti jas prie savo suknių, griebėsi gudrybių  trinti šias nuo dažyto krepinio popieriaus iki kaspino juostelių.

Didysis sugrįžimas!

 

Didžioji antroji mūsų geriausio draugo populiarumo banga atskriejo 1890 – aisiais. Pirmą kartą Sears Roebuck kataloge buvo pasiūlyti dažai lūpoms ir skruostams. Kino pramonės augimas padarė įtaką kosmetikos industrijai, pareikalaudamas ryškaus dažo, kuris turėtų padėti išryškinti kino aktorių lūpas juoda-balta filmuose. Šiuo laikotarpiu prie populiariojo pieštuko tipo lūpdažio prisijungė ir apvaliuose indeliuose pasirodę lūpų ir skruostų skaistalai.

1915  - aisiais metai tokie garsūs mados namai kaip Elizabeth Arden bei Estee Lauder pradėjo prekiauti mūsų brangiuoju lūpdažiu ir savo salonuose. 

1940 – aisiais metais, kuomet moterys ėmė užimti įvairias darbų pozicijas net ir sudėtingiausiose šakose, USA chemikas Hazel Bishop išrado ir rinkai pasiūlė ilgai išliekantį lūpų dažą „No-Smear“ (angl. Nėra dėmės).

 

Ir nors lūpų dažų kelionė buvo ilga ir varginanti, su įvairiomis nepriimtinumo bei nepadorumo interpretacijomis II Pasaulinio karo laikotarpiu, žymios kino ikonos Marilyn Monroe ir Elizabeth Taylor 1950 – aisiais gražino raudoną lūpdažį ant bangos ir tai padarė įtaką, jog beveik kas trečia mergina turėjo bent po vieną šio mažo stebuklo atspalvį savo kosmetinėje.

Kita istorijos dalis, priartinusi mus prie mūsų dienų, pasakoja apie daugiausia lūpų dažų spalvų tendencijas, spalvų spektro išplitimą ir pritaikymą bet kokiomis progomis (rinkoje per likusius dešimtmečius iš keliolikos raudonos atspalvių, pasirinkimas padidėjo iki kelių šimtų).

O štai žemiau galime pasigrožėti stipriomis, garsiomis, nepriklausomomis moterimis, kurios išeidamos iš namų niekada nepamiršta mūsų geriausio draugo. Apie lūpas paryškinusių moterų pasitikėjimą ir įtaką rašomi net moksliniai darbais, nuolatos kalbama diskusijose ir psichologų straipsniuose. Ir aš daugumai jų pritariu – ta maža tūbelė padaro stebuklus.

Ir kas nepritars, jog „Svarbu ne ūgis, o smūgis!”

Griebiam savo mėgstamiausią atspalvį ir pirmyn užkariauti pasaulio! :*

Mua,

Rūta.