Moteriškasis "Mažiau niekada nereikš daugiau!" 1940 - aisiais metais

Taip Taip, praeitą savaitgalį mums tikrai teko nuostabi proga ne tik paklausyti kokybiškos, sodrios muzikos, bet ir atrasti įkvėpimą mūsų būsimiems įrašams šiame blog'e. O laikotarpį, kurį nusprendėme prisiminti, aš itin myliu, nes jis man - visiško moteriškumo, stiprios valios, išraiškos metas, kuomet su itin menkomis galimybėmis "silpnoji" lytis iškėlusios galvą ir lūpas pasidažiusios sodria spalva traukė dirbti ir išlaikyti namuose likusių šeimų.

Dažniausiai, kuomet galvojame apie makiažą ketvirtame dešimtmetyje, prieš akis iškyla raudonas lūpų dažas, tapęs pagrindiniu aspektu, suvienijęs visų klasių moteris pasaulyje. Tačiau šis laikotarpis ir jo makiažo tendencijos turi kur kas daugiau įdomių faktų, kuriais domėdamasi, norėčiau pasidalinti ir su Jumis.

Karas ir kosmetikos industrija.

Dešimtmečio pradžioje per pasaulį nuskriejusi karo banga neišvengiamai palietė beveik visą industriją, kartu ir kosmetikos gamybą. Tokių produktų kaip alkoholis bei nafta trūkumas iššaukė makiažo priemonių, kvepalų nepriteklių.  Metalas bei plastikas tavo karui reikalinga žaliava, tad kosmetikos priemonių įpakavimas tapo itin paprastas, įvyniojimui naudotas popierius ar kartonas.

Tam, kad išsilaikytų, kosmetikos kompanijos ėmėsi įvairių būdų kaip gauti pelną karo metu. Štai puikiai žinoma ir mano mylima REVLON ketvirtajame dešimtmetyje ėmė gaminti pirmosios pagalbos rinkinius ir juos tiekė USA laivynui. O štai šarmingoji ELIZABETH ARDEN, keičiantis gyvenimo, o tuo mačiu ir kosmetikos tendencijoms, ėmė visą dėmesį telkti į tuo metu itin sparčiai didėjančią moterų darbo jėgą. Imtos kurti priemonės, padėsiančios pabrėžti žaviosios lyties bruožus profesinėje srityje. Moterims pradėjus stoti į ginkluotasias pajėgas, dizainerė rinkai pasiūlė raudoną lūpų dažą pavadinimu Montezuma, derantį prie moterų karinės uniformos apdailos.

Tačiau nors aptariamu laikotarpiu daugumai kosmetikos kompanijų ir teko sutelkti dėmesį į produkciją karo reikmėms bei makiažo produktų kainoms iškilus net iki 40 ar 50 proc., moterys nebūtų moterys: jos niekada nesirinko "geriau visai nieko" ir surado nemaži būdų kaip be kosmetikos priemonių patenkinti savo norą būti išraiškingoms. 

Deginta kamščiamedžio žievė - blakstienų tušo pakaitalas; karminas (ryškiai raudonas pigmentas, gamintas iš vabzdžių košenilių) arba burokėlių sultys - lūpų dažus pakeičiančios priemonės. O štai Sodos Bi karbonatas puiki medžiaga dezodorantui, ir netgi rudasis padažas pravertė - Britės itin mėgo juo tamsinti kojų spalvą, nes pėdkelnės karo metais buvo itin nemaža prabangos prekė. Ir tai tik dalis būdų, kurių ėmėsi to laikotarpio moterys bet kokiais būdais stengdamosis išlaikyti moteriškumą ir palikti įspūdį.

“The stockings did nothing for morale, they were quite dreadful thick cotton ‘plated’ with rayon. We preferred to tint our legs with dilute gravy browning and draw a ‘seam’ up the back with eyebrow pencil.”

Makiažo tendencijos 1940 - aisiais.

Tokios jau mes, moterys, esam - mums visad geriau bent kažkas, nei iš vis nieko. Tai galioja ir kalbant apie kosmetikos priemonių pagyvėjimą II Pasaulinio karo metu. Kuomet rinkoje ėmė vėl atsirasti makiažo prekių, šalia parduotuvių driekdavosi dailiosios lyties eilės, kurios valandų valandas praleisdavo laukdamos, kad tik galėtų įsigyti veido pudrą, lūpų dažą ar antakių pieštuką. Netgi padėvėtas aktorių grimas buvo it aukso moneta - tiko BET KAS, ką buvo įmanoma panaudoti darantis kasdienį makiažą. 

Veido pudravimas.

Veido pudravimui buvo naudojamas makiažo pagrindas, derinamas su odos atspalviu arba šiek tiek tamsesnis. Labai populiarus tapo sveikas rožinis atspalvis, kuris būdavo išgaunamas veido modeliavimą užbaigiant naudojant šviesesnę birią pudrą ir žinoma - skaistalus. 

Tarp visų prekės ženklų, sutinkamų parduotuvių lentynose, bene didžiausią pasisekimą tarp veido pudrų turėjo Max Factor’s Pan-Cake. Ir nors pirmoji jo paskitis buvo kino filmų aktorių grimavimas, visos norėjo to nuostabaus sveiko spindesio, kuris žavėjo kino ikonų gerbėjas. Toks pasisekimas privertė kompaniją įvesti šį mažą stebuklą į kasdienę kosmetikos rinką 30 - ųjų pabaigoje ir tai tapo stulbinančia sėkme.

 Lūpos ir lūpų dažai.

Populiariausi lūpų dažų tonai - raudoni, rožiniai, oranžiniai. Šių spalvų variacijos, žinoma, dienos metu renkantis natūralesnį įvaizdį, buvo naudojamos kasdien ir svarbesnėmis progomis. Dažai dažniausiai pasižymėjo ilgu išliekamumu, kas buvo tiesiog būtina tokiu įtemptu metu, kuomet nuolat pataisyti savo makiažo tiesiog nebuvo laiko ir galimybių. 

Pagrinde matine ryškia spalva padažytoms lūpoms, esant reikalui, moterys blizgesio suteikdavo tiesiog užtepdamos ant jų dar truputį vazelino. 

Kalbant apie ketvirto dešimtmečio lūpų tendencijas, neužtenka paminėti tik spalvos. Sunkiu karo laikotarpiu, kuomet aplink buvo nuolatinė įtampa, ginklai, išnykusi riba tarp moteriškų ir vyriškų darbų, moterų įkvėpimu tapo kinas. Tobulos, spindinčios, ryškiais bruožais ir putliomis sodriomis lūpomis besišypsančios pro televizorių ekranus aktorės - naujasis pavargusių, tačiau neprarandančių moteriškumo to meto damų autoritetas. Norėdamos bent kiek būti panašios į savo dievaites, moterys griebėsi lūpų pieštuko ir ėmė vizualiai storinti, didinti lūpas, išlįsdamos iš lūpų kontūro ir taip bent kiek priartėdamos prie tobulumo.  

Akys ir antakiai. 

Kadangi aptariamu laikotarpiu pagrindinis akcentas buvo skirtas sodrioms lūpoms, akys bei antakiai buvo išlaikomi šiek tiek subtilesni ir svarbiausia - taisyklingi. Akių vokus, žinant, kad šešlėliai retai buvo randami karo laikotarpiu, moterys palikdavo natūralios spalvos, arba šiek tiek paryškindavo rudu, pilku ar balkšvu atspalviu. Akių makiažas buvo užbaigiamas juodu akių kontūru ir rudu arba juodu blakstienų tušu. Kadangi akių makiažo priemonės buvo nemaža prabanga, moterys akių kontūrą sugebėdavo pasigaminti iš nudegusio žvakės knato, sumaišyto su vazelinu, o blakstienų tušą iš minėto kamščiamedžio. 

Antakių pagrindinė tendencija buvo natūralus pilnumas ir griežta linija. Dauguma moterų juos palikdavo pradinės formos, tiesiog naudodamosis vazelinu arba specialia antakių priemone šukuodamos juos paryškindavo ir sutekdavo jiems pageidaujamą taisyklingą ir gana griežtą formą.
 

Nagai.  

Nagų lakų pagrindiniu šūkiu tapo: "Tinka prie aprangos - būtina naudoti!". Populiarios tapo visos ryškios raudonos, oranžinės, netgi mėlynos spalvos. Nagams buvo suteikiama ovali forma ir dažniausiai netepant jokių pagrindų (nepamirškim, jog tai karo metai), suteikiama sodri spalva. Vis dar populiari ir sutinkama trečiajame dešimtmetyje iškilusi "mėnulio" dažymo technika, kuomet pusmėnulio formos tuščia vieta paliekama ties nago augimo pradžios linija ir siaura liniga ties galiuku. Vartydama žurnalus aptinku, kad toks būdas grįžta į madą ir mėgiamas aukštosios mados namų. Ir kas paneigs, kad mada - ne tai, kas nauja, o tai, kas senai pamiršta..:)

Tad moterys ir II Pasaulinio karo metais buvo moterys - visada pasitempusios, išradingos ir bet kokia kaina paliekančios įspūdį. Geriau nieko, nei šis tas? Atleiskit, mums tai negalioja! Nes mes visada žinome kaip! :)

Gražaus svingo, mielosios!  

 "I don't know who invented high heels, but all woman owe him a lot."

Marilyn Monroe